Jums leidus prisijungsiu prie nežinančių ką daryti su nacionaliniu stadionu. Skirtumas tik tas, kad visą savo profesinį gyvenimėlį komercializuodamas praleidau su tarptautiniais nekilnojamo turto plėtotojais, o dabar platinu pirkėjų elgesio analitikos technologijas prekybos centrams Europoje ir už jos ribų. Stadionų plėtros specifika šiek tiek skiriasi nuo prekybos centrų, tačiau yra toks pat nekilnojamas turtas ir jam galioja tos pačios investicijų atsipirkimo taisyklės. Išskyrus Lietuvoje.
Ten kur klesti kapitalizmas, bet koks verslo planas prasideda nuo pajamų. Pasaulyje yra investicinių pinigų perteklius, todėl instituciniai investuotojai sutinka laukti daugiau nei dvidešimt metų, kol grįš jų kapitalas. Jeigu yra tinkamas produktas, bemat išsirikiuoja eilė norinčių investuoti. Bėda, kad po paskutinio nekilnojamo turto rinkos pasiūbavimo rinka jiems nebesiūlo pakankamai kokybiškų nuomos pajamų šaltinių.
Po daugelio metų, kai Vilniuje nebėra rimtų investicinių projektų, savivaldybei atsirado poreikis savo jėgomis taisyti situaciją. Biurų ir gyvenamo būsto statybą laikyčiau labiau spekuliacija trumpalaike paklausa, todėl politikai išsitraukė senus stadiono planus ir mėgina prisijungti prie gausaus plėtotojų būrio. Keletas ilgiau dirbančių statytojų žino ką daro, bet tarp 100 pelnus planuojančių projektų dauguma yra tokių, kokie per 2009 metų sukrėtimą atidavė kvapą. Iki kitos krizės dar yra laiko, tai kodėl valdžiai nepasportuoti plėtojant nekilnojamą turtą. Tik išvirkščiai.
Kol pavadinimas yra susijęs su vizija ir misija, bent galima tikėtis rezultatų. Tačiau ką daryti, kai apie stadioną kalbama vis rečiau. Skaitytojus žavi darželiai ir laisvalaikio praleidimo funkcijos. O kai tiesą, kad progresą pirmyn stumia tik pelnas, papildo “numatyta, kad privatus investuotojas projektuos ir statys kompleksą, jį prižiūrės, valdys bei naudos komercinei veiklai“ realumo kvapas išsisklaido.
Girdėjau, kad kalbama net su devyniais investuotojais. Iš Prancūzijos, Vokietijos ir panašiai. Sprogstu iš smalsumo pamatyti tuos, kuriuos masina į Lietuvą plėtoti politinį projektą, kurio investiciją dengia Europos sąjunga. Verslo planas gal atrodo patraukliai, bet nesant pajamų net už dyką gautas turtas versle yra nuostolingas. Nebent ir jie naudoja kitokią skaičiuoklę.
Normaliomis sąlygomis, ten kur netrūksta kapitalo ir yra paskata statyti, viskas prasideda nuo vizijos ir koncepcijos. Vizijai reikia žmogaus, o koncepcijai patyrusio specialisto. Laikai keičiasi, technologijos keičia viena kitą, todėl žinoti kaip pastatyti pastatą nebeužtenka. Reikia turėti stiprų pilvo jausmą, kas gali nutikti ateityje. Tuomet reikia įtikinti tarpusavyje gerai veikiančius verslus, įsipareigoti mokėti nuomą. Ir tik surinkus trečdalį nuomos sutarčių galima kalbėti apie pajamas, kurias gal norėtų pirkti investuotojai. Tačiau apie tai dar nebuvo nei žodžio. Tik politikų problemų antraštės: vaikų darželis, startuolių parkas, krūva treniruočių aikščių. Tačiau priešakyje nesimato nei A.Avulio nei J.Kvedaro. Tai kam jis reikalingas, A.Butkevičiui?
Bet niekas greičiausiai nepaklausė ar Maccabi klubas dar vis ieško treniruočių aikštės vasaros sezonui, kai tėvynėje lauke treniruotis per karšta. Kokios infrastruktūros reikia tokio dydžio stadionui, nes prašosi viešbutis, baseinas ir panašūs mieste dažnai diskutuojami objektai. Gal net Akropolio vadybininkai pastatytų kažką greičiau nei politikai sugeneruotų idėją, tik mūsų demokratijoje nėra tokių kiaušinių kurie galėtų kelti klausimą taip ūkiškai. Politinių galvaskausmių mažiausiai reikia.
Taigi ko tikėtis iš amžiaus projekto? Vidutiniškai prekybos centro kūrimas nuo idėjos iki atidarymo Europoje trunka 10 metų. Šitas kiek mažesnis, todėl turėtų susisukti greičiau. Tačiau išrinktųjų saulė šviečia gerokai trumpiau, todėl nespėjus projektas pasmerktas simbolizuoti ko nereiktų patikėti politikams. Tol kol nebus kalbama verslo kalba, kaip bus grąžinami 100 milijonų eurų, nėra prasmės tikėtis pragiedrulių. Verslui geriau imtis mažesnių, bet labiau kontroliuojamų misijų.
laurmit 