Lietuviška žiniasklaida ir toliau mėgina tenkinti poreikį skandalams. Skaudžiausia vieta visada buvo kainos ir gobšių prekybininkų mėginimai kėsintis į sunkiai uždirbamus pinigus ir santaupas. Todėl ir šįkart mielai papylė druskos ant žaizdos. O kadangi ekonomine analitine žurnalistika mūsyse nevepia, pakomentuoti prašomi autoritetai, kurie tarp gausos užklausimų matyt net nepastebi ką komentavę.
Lenkijoje daug kas pigiau nei Lietuvoje yra faktas. Akivaizdus faktas. Galima imti ir trimituoti. Bet niekam nekyla noras pasiaiškinti kodėl ir gal būt patarti sprendimų priėmėjams aukščiau ką daryti, kad to nebūtų. Bet ne, svarbiau cituojamo pavardės žinomumas nei nepopuliari nuomonė.
Jau prieš dvidešimt metų darėsi aišku, kad Lietuvos mažmeninė prekyba eina kanibalizacijos keliu. Supermarketai sau patalpas statosi patys ir kovoja su prekybos centrų atsiradimu, nes tuomet priešais kasas gali atsirasti konkurentai. Rezultate specializuotų maisto parduotuvių ir kompetencijos apginti aukštesnę pridėtinę vertę beveik neturime, prekybos centrų niekas nebestato, o prie kiekvienos judresnės sankryžos po keturias parduotuves.
Vienos parduotuvės apyvarta ir keturių parduotuvių kaštai. Net kartelio nereikia, kad dėl prekybinio kvadrato kaštų kainos sproginėtų. O jei taip nenutinka, tai mažėja investicijos į apsipirkimo ptirtis ir didėja jautrumas kainoms. Bet valdžia to nežino, todėl žaidžia PVM’ais.
Iškarpa:
Prekybos centrų konsultantas Laurynas Mituzas atkreipė dėmesį, kad dauguma prekybos tinklų į naujas rinkas žengia per naujus prekybos centrus. „Tai yra, kai nekilnojamo turto investuotojai sukuria prekybinę infrastruktūrą, kaimynystes, traukos židinius, smulkaus prekybos verslo šiltnamius. Dažniausiai prieš statybas. Lenkijoje prekybos centrai skaičiuojami šimtais, o praeitais metais vien prekybos parkų atidaryta virš 30. Šiais bus atidaryta dar daugiau“, – skaičiavo specialistas.
Anot jo, Lietuvoje klaidingai vertinami prekybos centrai. „Jais apibūdinamos ir maisto prekių, statybinių medžiagų ir kitos parduotuvės. Todėl miestų planuotojai nevertina prekybinio nekilnojamo turto, pavienių parduotuvių turime labai daug, bet pasitikėjimo statyti kompleksiškai – nei drąsos, nei kompetencijos. Prekybos centras – dirbtinė gatvė su patalpomis nuomai parduotuvėms, paslaugoms, pramogoms. Prekybos centrai neprekiauja, o nuomoja ir rūpinasi lankytojų srautais“, – aiškino specialistas.
Pirkėjai patys sutinka mokėti daugiau?
L. Mituzo teigimu, yra požymių, kad centrinėje Europoje auganti prekybos parkų plėtros banga pasieks ir Lietuvą, o plėtotojai su savimi atsives daugiau tarptautinių tinklų, tačiau kol vertingiausiose miestų vietose atsidarinėja maisto parduotuvės su erdviomis stovėjimo aikštelėmis, sąlygos prisivilioti prekybos parkus yra prastos.
„Bendrą kainų lygį lemia prekybos struktūra šalyje, naujų prekybos centrų įtaka. Kainos yra tokios, kokias pirkėjai moka, o ne kokių pardavėjai prašo. Prekybos tinklai apgina savo kainas. Jei lenkai nori kasdienai apsipirkti pigiau, važiuoja į Auchaną ar Kauflandą. Ten pirkėjai atvyksta rečiau, bet dėl didesnių prekių krepšelių. Hipermarketai agresyvesni kainomis ir spaudžia visą kainų lygį. Tokių pas mus beveik nėra, todėl pirkėjai ir linkę mokėti daugiau, bet arčiau namų esančioje parduotuvėje“, – sakė L. Mituzas.
Anot jo, lenkiškos parduotuvės tikrai Lietuvoje nepardavinės pigiau. „Ateis tik daugiau tinklų, prekiaujančių pigesnėmis prekėmis. Apsipirkimų turizmas yra sveikintinas reiškinys visame pasaulyje. Kainų lygį sumažinti gali tik miestų supratimas kaip veikia prekyba. Nes konkurencija kainas tik augina, o koncentracija ir stambinimas didina efektyvumą. Jeigu Lenkijoje dirba daug tarptautinių prekybos centrų plėtotojų, tai Lietuvoje turime kapanotis patys“, – komentavo L. Mituzas.
laurmit 