Pastaruoju metu pasirodė dėmesį atkreipusi žinutė. Kuriamas naujas prekybininkas pavadinimu “Maisto logistikos centras“, kurio patalpos labiau primins sandėlius nei tradicines parduotuves, galintis pasiūlyti aukštos kokybės produktus labiausiai prieinamomis kainomis, o pirmasis tinklo prekybos centras atsidarys Vilniaus Lazdynuose. Manau užtenkamas kiekis nesąmonių dekonstravimui.
Pradėčiau nuo to, kad visa prekyba remiasi pastangomis apginti antkainius, kuriuose tarp kita ko yra nuoma ir atlyginimai (bala nematė jei kas nori investuoti ir dirbti be pelno). Kuo mažesnis jautrumas kainoms, tuo paprasčiau (lietuviai ne vargsta). Konkurentabiliose rinkose reikia daugiau mažmeninės kompetencijos ir kapitalo, tad suprantantys verslą lipa kitiems ant galvos, o ne po padu.
Kiekviena mintis užkoduojama pavadinime. Per pavadinimą galima įžvelgti apie ką gimdytojai diskutavo už užvertų durų kai įžvelgė verslo galimybę. Šiuo atveju pasitvirtino industrijos išmintis, kad kai baigiasi idėjos ir resursai apginti antkainius prasideda kainų karas. Baigėsi neprasidėjus. Vilniuje beveik nėra maisto parduotuvių, tik greito vartojimo prekių (FMCG). Logistika šneka apie tarpinę stotelę prekėms, o ne portalą kontaktui su vartotoju. Centras pavadinime sugeruoja perdėtą pasitikėjimą savimi. Aplink vien verslo, prekybos, pramogų ir kiti centrai. Žodžiu, rinkodaros 0,00.
Kažkaip gaunasi, kad kai prekyba užsiima pirmokai, išparduotuvė yra pirma gera mintis. Jei pas mus būtų patyrusių prekybininkų, visiems taptų labai aišku, kad tai džiūstanti prekybos industrijos šaka. Pardavinėti uždarbio tikintis iš pirkėjų, kurie nenori mokėti už patogumą, kokybę ar greitį, beviltiškas reikalas.
Nors kiek prekyboje apšilęs vadybininkas įžvelgs, kad žmonėms daiktų nereikia. Reikia sprendimo daiktą įsigyti. Pas visus yra daugiau pinigų nei atrodo, nes jei labai kažko norisi į pagalbą atvyksta Močiutės paskola arma koks nors lizingas. Sandėlys nėra vieta, kur norėtųsi apsirūpinti. Atvirkščiai, antrą kartą nebegrįši. Įsitvirtinę tinklai turi galimybių nukirsti žemos kainos kortą akcijomis.
Taigi pagrindinis išskirtinumas – žema kaina ir nulemia, kad verslo planas beviltiškas. Mėlynai geltonas vokietis galėtų prekiauti dukart pigiau, bet pirkėjai vertina parduotuvių vietas ir profesionalumą, todėl moka ne mažiau nei konkurentai, nors tikrai yra nemažai konkurencinių neprivalumų. Norint nustebinti kaina, reiktų kalbėti apie kvadratiniam metrui tenkančius kaštus ir teritoriją, iš kurios dėl didesnių apsipirkimų atvyktų vartotojai. Bet Lietuvoje nėra nei tokio kapitalo, nei prekybininko, galinčio papasakoti kas yra kassavaitinis apsipirkimas. Gal nebet Saniteksas, bet jų misija kita.
Galiausiai jei tinkle atsidarinės prekybos centrus, tai nuvilia. Prekybos centrai neprekiauja. Todėl kyla įtarimas, kad tai politinis projektas parodyti pastangas nusilenkti nepasiturintiems.
laurmit 